Metų revizija

Ar esate buvę situacijoje, kai svečiai iš visos širdies traukia: "Ilgiausių metų, ilgiausių..." – o tas, kuriam skirta ši daina, visą vakarą jaučiasi kaip pamokos neišmokęs mokinys? O gal artėjant gimtadieniui nuolat juntate keistą jauduliuką ir niekaip nerandate atsakymo į klausimą: "Kada pagaliau subręsiu?" Apie tai kalbamės su viešosios įstaigos "Gera būsena" psichologe-psichoterapeute Aušra Šapranauskiene.

Kaip psichologai apibūdintų gimtadienio šventę?

Gimtadienio šventė ir jos reikšmė žmogaus gyvenime nėra plačiai psichologijos mokslo nagrinėjama tema. Dažniausiai gimtadienis psichologams rūpi kaip žmogaus tapatumo, susijusio su jo amžiumi, dalis – asmenybės raidos, brandos, tam tikrų amžiaus krizių kontekste. Be abejo, gimtadienis, jo šventė gali tapti svarbia tema konsultuojant, jei klientas su šia data sieja svarbius savo išgyvenimus. Manau, kitų sričių specialistai, pavyzdžiui, horoskopus sudarantys astrologai ar gimtadienio švenčių tradicijas ir papročius tiriantys etnologai šią temą gvildena kur kas išsamiau. Beje, Lietuvoje gimtadienio švenčių tradicija palyginti nesena – pradėta 20 a. pradžioje, paskui, modernėjant visuomenei, išpopuliarėjo ir visuotinai įsitvirtino tik apie 6–7 dešimtmetį.

Ką galėtumėte pasakyti apie žmogų, kuris nemėgsta švęsti savo gimtadienio?

Apibendrintai būtų sunku ką nors pasakyti. Gal žmogus tiesiog intravertas, uždaresnio būdo ir apskritai nemėgsta susibūrimų, švenčių, didesnių draugijų? Galbūt jo šeimoje nebuvo tradicijos švęsti gimtadienius ir buvo minimi, pavyzdžiui, tik vardadieniai? O gal "nešventimas" yra savitas būdas išsiskirti iš kitų, būti originaliam? Kiek žmonių – tiek atsakymų...

Kas yra "gimtadienio depresija"? Ką tai reiškia? Kaip su tuo kovoti ar nekovoti?

Ligų klasifikacijose tokio "sutrikimo" nėra... (Šypsosi.) Na, o kalbant rimtai, manau, šiuo terminu žmonės apibūdina įvairius jausmus, tarkime, nerimą ir stresą, kylantį dėl pačios šventės organizavimo, kai užmojai ar lūkesčiai pranoksta galimybes. Pavyzdžiui, norima surengti įspūdingą vakarėlį, o spaudžia laikas, lėšų stygius ar tiesiog trūksta idėjų. Kai labai svarbu aplinkinių nuomonė, vertinimas, kai trokštama kitus nustebinti, padaryti įspūdį ir baiminamasi, kad nepavyks.
"Gimtadienio depresija" galima apibūdinti ir liūdesį, kai suvokiama laiko tėkmė, kai galvojama, kad prabėgo dar vieneri gyvenimo metai, kad gyventi lieka vis trumpiau. Kai praėję metai juntami ne kaip Dievo dovana, o kaip netektis. Šio laikotarpio būseną galima apibūdinti ir kaip nusivylimą, jei neišsipildo planai, svajonės, troškimai. Gimtadienis dažnai priverčia mus tarsi stabtelėti ir peržvelgti nuveiktus darbus, laimėjimus. Konsultuojant žmones dažnai tenka išgirsti: "Buvau užsibrėžusi ištekėti iki 30 metų", "maniau, kad pirmo vaiko susilauksiu iki 25-erių", "Per šiuos metus turėjau pakeisti darbą" ir pan. Daug tikimasi ir iš kitų žmonių: kad šventės proga jie ypatingai pasielgs, nepamirš pasveikinti, parengs staigmeną, skirs daugiau dėmesio, ką nors padovanos. "Gimtadienio depresija" reiškia ir vienatvės jausmą, kuris gali paaštrėti, jei aplink nėra žmonių, su kuriais būtų galima švęsti gimtadienį, jei artimieji pamiršta pasveikinti. Galimi ir kiti įvairūs išgyvenimai, kuriuos žmonės patiria prieš, per ar po savo gimimo dienos. Juos verta išgyventi, suvokti, pamąstyti, ką jie kužda apie mus pačius, ir paskui galbūt ką nors keisti savyje ar savo gyvenime, kad kitąmet gimtadienio nuotaikos būtų šviesesnės.

Kodėl kai kurie žmonės bijo didėjančio gimtadienio datos skaičiaus? Kaip išmokti su tuo susitaikyti ir ar reikia to mokytis?

Žmonės bijo mirties, senatvės, ligų, nežinomybės. Tai natūralu. Pasinėrę į kasdienybę dažniausiai užmirštame savo būties laikinumą, o gimtadieniai primena mūsų amžių ir bėgantį laiką. Vaikai paprastai nori greičiau užaugti, paaugliai nekantriai laukia pilnametystės. Mirtis jiems dar svetima, nesuvokiama, nesietina su jais pačiais sąvoka. Priekyje – įdomi, jaudinama, kupina perspektyvų ateitis. Su amžiumi mirtis artėja ir tiesiogine, ir perkeltine žodžio prasme. Gyvenimiška patirtis, tikėjimas, branda išmoko mus susitaikyti ir su didėjančiu metų skaičiumi, ir su mirties neišvengiamybe. Išmokstame vertinti, ką turime, pragyventus metus suvokti kaip dovaną, o ne praradimą. Specialių mokslų tam dažniausiai nereikia. Tai natūrali dvasinė žmogaus prigimties sklaida. Galbūt kartais tam gali prireikti nedidelio postūmio, tinkamos erdvės ir laiko, artimo žmogaus šalia.

Kodėl moterys nenoriai sako savo amžių?

Manau, dažniausiai jos tiesiog koketuoja. (Šypsosi.) Aš linkusi tikėti, kad tik maža dalis moterų (juo labiau vyrų) iš tiesų turi didesnių rūpesčių dėl savo amžiaus supratimo.

Jubiliejus. Savas ar svetimas – kai kam tai didelė kančia. Kodėl? Kaip išmokti atsilaikyti išoriniam spaudimui jį švęsti?

Dauguma žmonių supranta, kad jubiliejus ar gimtadienis – tokia šventė, kurios metu didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas sukaktuvininkui, paisoma jo norų
ir pageidavimų. Tik svarbu tuos norus pačiam gerai suprasti ir išdrįsti pasakyti kitiems. Spaudimui lengva atsilaikyti, kai aiškiai ir tvirtai žinoma, kas pačiam svarbu, ko pats nori. Sunkiau atsilaikyti, kai pačiam kirba visokių abejonių, susipina prieštaringų norų.

Kartais pasas rodo vieną amžių, o žmogaus vidinė branda atsilieka. Kada suaugama? Kaip suaugusį žmogų apibūdintų psichologas?

Žmogaus amžius nėra jo brandumo kriterijus. Tačiau psichologai bando nustatyti normas, kurias turėtų atitikti tam tikro amžiaus žmonės. Pavyzdžiui, kaip turi
elgtis parengiamosios grupės darželinukas, kad jį galima būtų laikyti pakankamai subrendusiu mokyklai. Panašiai bandoma išskirti žmogaus vidinės brandos
bruožus. Apibūdinant brandą svarbiausia ne amžius, o patirties kokybė, jo vertybės. Brandus žmogus dažniausiai realistiškai žiūri į gyvenimą, objektyviai vertina save, suvokia ne tik savo galimybes, bet ir ribas, geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, moka išgyventi krizes, konstruktyviai veikti užklupus sunkumams. Dažniausiai išlaiko emocinę pusiausvyrą, kita vertus, geba priimti savo pusiausvyros stokos apraiškas, nesėkmes. Brandus žmogus laikosi esminių vertybių, savo gyvenimo filosofijos. Jis geba palaikyti nuoširdžius santykius su kitais žmonėmis, supranta kitų žmonių požiūrį, yra pakantus kitiems. Manau, kad brandą, kaip ir dvasinį tobulėjimą, galima suprasti kaip procesą, kuris neturi aiškiai apibrėžtos pabaigos.

Kaip elgtis sulaukus "krizinio amžiaus"?

Sąvoka "amžiaus krizė" tradiciškai taikoma 40–50-mečiams, ji būdinga ir vyrams, ir moterims. Būtent šie gimtadieniai būna tam tikras psichologinio lūžio taškas.
Pasiekusieji vidurio amžių gana dažnai jaučiasi kaip sėdintys kalno viršūnėje. Praeitį vertina kaip kopimą į kalną, o perspektyvą – kaip pasyvų ritimąsi nuokalnėn.
Šiuo laikotarpiu išgyvenama krizė gali būti susijusi su daugeliu dalykų: fiziologiniais procesais, sumažėjusiu fiziniu pajėgumu, ryškiau juntamais įvairiais sveikatos negalavimais, laimėjimų įvairiose gyvenimo srityse revizija, gyvenimo prasmės klausimu, vaikais – yra ar nėra jų, tuščio lizdo pojūtis – ir kt. Kaip tą krizę išgyvena konkretus žmogus, lemia daugelis veiksnių ir aplinkybių. Gera žinia šiuo atveju yra ta, kad psichologiniai tyrimai rodo, jog sulaukusieji 50–60–70 metų paprastai vėl jaučiasi pakankamai laimingi ir savo gyvenimą vertina kur kas optimistiškiau ir pozityviau negu vadinamosios krizės sulaukusieji 40–50-mečiai. "Krizė" šiuo atveju dažniausiai būna subjektyvus išgyvenimas, nebūtinai susijęs su realybe. Tarkime, jausmui, esą "daugiau gyvenime nieko nepasieksiu", prieštarauja daugybė pavyzdžių, kai karjeros viršūnė pasiekiama 70 metų arba darbo veikla sėkmingai trunka sulaukus pensinio amžiaus.